Cezario šifras yra viena seniausių užšifravimo ir iššifravimo procedūrų.

Užšifravimas – tai pranešimo (informacijos) apdorojimas, siekiant jį įslaptinti, t. y. kodavimas taip, kad tik tam tikri žmonės turėtų prieigą prie informacijos ir galėtų perskaityti pranešimą. Šiuo tikslu dažniausiai naudojamas šifravimo raktas, generuojamas tam tikro algoritmo. Iššifravimas yra atvirkščias procesas – užšifruoto teksto transformavimas atgal į pradinį pranešimą. Šifras – tai algoritmų pora, skirta pranešimui užšifruoti ir iššifruoti.

Cezario šifre pasirenkamas slaptas skaičius (jis ir yra raktas), kuris nurodo abėcėlės poslinkį. Pavyzdžiui: jei pasirinktas slaptas skaičius 3, tai raidė B paverčiama į raidę D ir t. t. Paprasčiausia iššifruoti tokį pranešimą, kai turimas Cezario diskas, kuriame galima sukti vidinį ar išorinį abėcėlės diską, kad posūkiai ir raidžių atitikmenys būtų vaizdūs.

Tačiau vieno slapto skaičiaus naudojimas turi esminį trūkumą: lengva aptikti dėsningumą, todėl pranešimą nesunku iššifruoti. Jei raktas sudarytas iš daugiau kaip vieno skaičiaus (kaip ir šiame uždavinyje), iššifruoti pranešimą yra sunku (vadinamasis Vigenere šifras).

Raktiniai žodžiai: kriptografija, kelių abėcėlių šifras, Cezario šifras, Vigenere šifras.

Teisingas atsakymas yra LAZANIJA.

Norint gauti pradinį pranešimą, reikia sutapatinti Cezario šifro vidinio ir išorinio diskų A raides. Tada pasukti vidinį diską tiek kartų, kiek nurodo skaičius, ir rasti raidės kodą vidiniame diske, taip pat atitinkamą raidę išoriniame diske. Procedūrą reikia kartoti visoms užšifruoto pranešimo raidėms.